Jeigu bankas po sukčiavimo atvejo atsisako grąžinti lėšas, jis paprastai remiasi dideliu neatsargumu. Ką ši sąvoka reiškia, kas turi tai įrodyti ir kokios aplinkybės svarbios.
Po sukčiavimo internetinėje bankininkystėje daugelis nukentėjusiųjų gauna trumpą savo banko raštą: lėšų grąžinti atsisakoma, nes klientas elgėsi dėl didelio neatsargumo. Tai slegia dvigubai – prie finansinės žalos prisideda priekaištas, kad pats dėl to atsakingas.
Vis dėlto toks raštas iš pradžių tėra banko teisinės pozicijos išraiška. Ar priekaištas pagrįstas, sprendžiama pagal įstatymo kriterijus, kurie yra gerokai griežtesni, nei ši sąvoka leidžia manyti kasdienėje kalboje.
Kodėl šis priekaištas turi tiek svorio
Neautorizuoto mokėjimo atveju bankas pagal Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 675u straipsnį sumą iš esmės turi grąžinti. Tam jis pagal BGB 675v straipsnį gali priešpriešinti savo paties reikalavimą atlyginti žalą, jeigu klientas savo rūpestingumo pareigas pažeidė tyčia arba dėl didelio neatsargumo. Tuomet klientas tam tikromis aplinkybėmis atsako už visą žalą. Esant paprastam neatsargumui, priešingai, lieka įstatyme griežtai ribotas prisidėjimas. Todėl kaltės vertinimas dažnai nulemia, kas galiausiai prisiims žalą.
Kokios pareigos turimos omenyje, matyti visų pirma iš BGB 675l straipsnio: klientai turi saugoti savo personalizuotus saugumo požymius – pavyzdžiui, prisijungimo duomenis ir patvirtinimo kodus – nuo neteisėtos prieigos ir nedelsdami pranešti apie jų praradimą ar piktnaudžiavimą jais, kai tik apie tai sužino.
Kriterijus: daugiau nei klaida
Pagal bendrą civilinės teisės sampratą didelis neatsargumas yra tik tada, kai reikiamas rūpestingumas pažeistas neįprastai dideliu mastu – tai yra kai nepaisyta to, kas konkrečiu atveju turėjo būti akivaizdu bet kam. Prie to prisideda ir asmeninis aspektas: elgesys turi būti nebepateisinamas ir subjektyviai. Neapdairumas, akimirkos sutrikimas ar klaida skubant savaime nepakanka.
Svarbus ir požiūrio taškas. Žvelgiant atgal daugelis sukčiavimo schemų atrodo permatomos. Tačiau teisiškai svarbi situacija, kurioje nukentėjęs asmuo tuomet buvo: kokią informaciją jis turėjo, kaip įtikinamai elgėsi nusikaltėliai, kiek laiko liko pagalvoti?
Aplinkybės, dėl kurių paprastai ginčijamasi
Ar didelio neatsargumo riba peržengta, teismai vertina visapusiškai. Čia paprastai svarbūs šie klausimai:
- Ar buvo perduoti prisijungimo duomenys ar patvirtinimo kodai – ir jeigu taip, kokiu būdu bei kam tariamai?
- Ką tiksliai rodė patvirtinimo procedūra: pavedimo sumą ir gavėją ar kitą veiksmą, pavyzdžiui, naujo įrenginio registraciją?
- Kiek sudėtinga buvo apgaulė, pavyzdžiui, ar buvo naudojamas atkartotas interneto puslapis arba suklastotas telefono numeris?
- Ar nusikaltėliai jau žinojo asmens duomenis ar informaciją apie sąskaitą, dėl kurių kontaktas atrodė patikimas?
- Ar bankas anksčiau aiškiai ir suprantamai įspėjo būtent apie tokį veikimo būdą?
Nė vienas iš šių punktų savaime nėra lemiamas. Patvirtinimo kodo pasakymą telefonu teismai dažnai vertina kritiškai; vis dėlto bendras vaizdas – pavyzdžiui, esant ypač profesionaliai apgaulei – konkrečiu atveju gali būti kitoks.
Kas ką turi įrodyti?
Bankas, besiremiantis dideliu neatsargumu, turi nurodyti ir įrodyti aplinkybes, iš kurių kyla šis priekaištas. Vien tai, kad mokėjimo priemonė techniškai buvo panaudota tinkamai ir autentiškumo patvirtinimas buvo užfiksuotas, pagal BGB 675w straipsnį tam nebūtinai pakanka.
Kartu iš klientų tikimasi, kad jie nuosekliai aprašys įvykių eigą savo požiūriu. Todėl pirmasis paaiškinimas bankui turi didelį svorį. Netikslios ar skubotos formuluotės – pavyzdžiui, pokalbyje telefonu netrukus po įvykio ar žalos deklaravimo formoje – vėliau neretai naudojamos prieš nukentėjusiuosius.
Vertinamas ir banko elgesys
Į vertinimą įtraukiamas ne tik kliento elgesys. Gali būti svarbu, ar įstaiga reikalavo griežto kliento autentiškumo patvirtinimo – jeigu jo nėra, klientas pagal BGB 675v straipsnį iš esmės neatsako už žalą, jei neveikė sukčiaudamas. Reikšmės gali turėti ir tai, ar patvirtinimo procedūra aiškiai bei suprantamai parodė atliekamą veiksmą. Kiek tai sumažina banko reikalavimą, priklauso nuo konkretaus atvejo.
Išvada
Didelis neatsargumas yra aukštas kriterijus, o ne savaiminė išvada. Banko atsisakymas nėra paskutinis žodis, tačiau ir griežtas kriterijus savaime nereiškia garantuoto reikalavimo. Lemiami yra tiksli įvykių eiga, patvirtinimo procedūros sandara ir įrodymų padėtis. Gavęs atsisakymą, jo pagrindimą galima leisti įvertinti teisiškai. Reikia atkreipti dėmesį į BGB 676b straipsnį: apie neautorizuotus mokėjimus bankui reikia pranešti nedelsiant, vėliausiai per 13 mėnesių nuo nurašymo.
Dažni klausimai
Ne, atsisakymas iš pradžių tėra banko nuomonė. Bankas turi nurodyti ir įrodyti aplinkybes, iš kurių turėtų kilti šiurkštus pareigų pažeidimas. Ar jam tai pavyks, galima įvertinti tik pagal konkrečią įvykių eigą.
Patvirtinimo kodų perdavimą teismai dažnai vertina kritiškai, tačiau griežtos taisyklės nėra. Svarbu, be kita ko, kaip buvo sumanyta apgaulė ir ką iš tikrųjų rodė patvirtinimo procedūra. Patikimam įvertinimui reikia išnagrinėti visas aplinkybes.
Nedelsdami praneškite apie piktnaudžiavimą ir paprašykite užblokuoti prisijungimus. Įvykių eigą aprašykite teisingai ir kuo tiksliau; venkite spėlionių apie dalykus, kurių tiksliai neprisimenate. Prieš teikiant išsamius rašytinius paaiškinimus gali būti prasminga pasikonsultuoti.
