Kas investuotojui rekomenduoja finansinę investiciją, privalo konsultuoti atsižvelgdamas į patį investuotoją ir į investavimo objektą. Svarbiausių pareigų ir galimų netinkamos konsultacijos pasekmių apžvalga.
Pensijų kaupimas, turto auginimas ar paveldėtų lėšų investavimas – priimdami finansinius sprendimus daugelis žmonių pasikliauja savo banko arba konsultanto rekomendacija. Jei investicija klostosi kitaip, nei tikėtasi, kyla klausimas, ar konsultacija atitiko teisinius reikalavimus.
Ne kiekvienas nuostolis atsiranda dėl konsultavimo klaidos. Ekonominę investicijos riziką iš esmės prisiima pats investuotojas. Tačiau tam būtina sąlyga – kad jis šią riziką prisiėmė remdamasis tinkamai suteikta konsultacija.
Kaip sudaroma konsultavimo sutartis
Pareigų pagrindas paprastai yra konsultavimo sutartis. Jos nebūtina sudaryti raštu. Pagal teismų praktiką ji dažnai sudaroma konkliudentiniais veiksmais, kai investuotojas dėl investavimo sprendimo kreipiasi į banką ar konsultantą – arba atvirkščiai – ir po to pradedamas konsultacinis pokalbis.
Nuo to reikia skirti grynąjį investicijų tarpininkavimą, kai visų pirma privaloma pateikti teisingą informaciją apie investiciją, ir sandorį be konsultacijos, kai klientas pavedimą pateikia savarankiškai. Atskirti tai konkrečiu atveju gali būti sudėtinga, tačiau tai yra reikšminga pareigų apimčiai.
Investuotojo poreikius atitinkanti konsultacija
Rekomendacija turi tikti konkrečiam investuotojui. Todėl konsultantas pirmiausia privalo išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, jeigu jos jam dar nėra žinomos. Tai visų pirma apima:
- žinias ir patirtį, susijusią su finansinėmis priemonėmis
- finansinę padėtį ir gebėjimą prisiimti nuostolius
- investavimo tikslus, pavyzdžiui, saugumą, pajamingumą ar pensijų kaupimą
- pasirengimą rizikuoti ir planuojamą investavimo laikotarpį
Tam, kuris akivaizdžiai pageidauja saugios investicijos pensijai kaupti, paprastai negali būti kaip tinkamas rekomenduojamas produktas, turintis reikšmingą nuostolių riziką.
Investavimo objektą atitinkanti konsultacija
Be to, konsultacija turi atitikti patį investavimo objektą. Investuotojui turi būti paaiškintos savybės ir rizikos, kurios yra esminės jo sprendimui. Tai apima tiek bendrąsias rizikas, pavyzdžiui, ekonomikos ciklo ir rinkos raidą, tiek specifines konkretaus produkto rizikas, pavyzdžiui, galimą viso kapitalo praradimo riziką, ribotą galimybę parduoti arba ilgus terminus.
Pateikiama informacija turi būti teisinga, išsami ir suprantama. Bankas, kuris įtraukia produktą į savo konsultavimo programą, pagal teismų praktiką privalo jį iš anksto patikrinti bankams įprastu kritišku dalykiniu kruopštumu. Vien prospekto įteikimas savaime nepakeičia žodinio paaiškinimo; be kita ko, lemiama yra tai, ar investuotojas turėjo pakankamai laiko susipažinti su dokumentais prieš priimdamas sprendimą.
Atlygiai, interesų konfliktai ir dokumentavimas
Investuotojai turi turėti galimybę įvertinti, ar rekomendacija teikiama vien jų interesais. Todėl pagal teismų praktiką bankai privalo atskleisti atlygius, kuriuos už produkto platinimą gauna iš trečiųjų asmenų. Vokietijos vertybinių popierių prekybos įstatyme (WpHG) taip pat nustatyti reikalavimai dėl paskatų ir interesų konfliktų valdymo bei dėl išlaidų atskleidimo.
Priežiūros teisės požiūriu vertybinių popierių paslaugas teikiančios įmonės pagal WpHG 63 ir paskesnius straipsnius papildomai privalo įvertinti rekomendacijos tinkamumą. Neprofesionalieji klientai gauna tinkamumo deklaraciją, kurioje nurodoma, kaip rekomendacija buvo pritaikyta jų tikslams ir padėčiai. Daugeliui produktų be to turi būti pateikiamas trumpas informacinis lapelis.
Netinkamos konsultacijos pasekmės
Jei konsultantas kaltai pažeidžia savo pareigas, gali būti svarstomas reikalavimas atlyginti žalą pagal Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 280 straipsnį. Tuomet investuotojas turi būti grąžintas į tokią padėtį, kokioje būtų be netinkamos konsultacijos. Praktiškai tai dažnai reiškia investicijos grąžinimą į pradinę padėtį: investuoto kapitalo grąžinimą mainais už investicijos perleidimą, įskaitant gautas išmokas.
Konsultavimo klaidą iš esmės turi nurodyti ir įrodyti pats investuotojas. Be to, reikia atsižvelgti į senaties terminą. Bendrasis senaties terminas pagal BGB 195 ir 199 straipsnius yra treji metai ir prasideda pasibaigus tiems metams, kuriais atsirado reikalavimas ir investuotojas sužinojo apie reikšmingas aplinkybes arba be didelio neatsargumo būtų turėjęs jas sužinoti. Nepriklausomai nuo sužinojimo, tokiems reikalavimams senatis sueina vėliausiai praėjus dešimčiai metų nuo jų atsiradimo.
Išvada
Investavimo konsultacijoms taikomi aiškūs teisiniai kriterijai: rekomendacija turi tikti investuotojui, o produkto rizikos turi būti pateiktos teisingai ir suprantamai. Ar konkrečiu atveju esama konsultavimo klaidos ir ar ją galima įrodyti, priklauso nuo pokalbio eigos ir turimų dokumentų. Dėl senaties terminų įvertinimo nereikėtų be reikalo atidėlioti.
Dažni klausimai
Ne. Vien kainų kritimas nesukuria reikalavimo, nes investavimo riziką iš esmės prisiima pats investuotojas. Atsakomybei kilti būtina, kad konsultacija būtų buvusi netinkama ir kad ši klaida būtų nulėmusi investavimo sprendimą.
Paprastai taip. Pagal teismų praktiką konsultavimo sutartis gali būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais, pradėjus konsultacinį pokalbį dėl finansinės investicijos. Rašytinio susitarimo tam nereikia.
Taikomas bendrasis trejų metų senaties terminas, kuris prasideda pasibaigus tiems metams, kuriais investuotojas sužinojo arba turėjo sužinoti apie reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes. Nepriklausomai nuo to, senatis sueina vėliausiai praėjus dešimčiai metų nuo reikalavimo atsiradimo.
